Greta šiemet baigė teisės studijas. Kaip ir visiems aukštųjų mokyklų absolventams, mokslų baigimas buvo įtemptas procesas. Tik gavusi diplomą, ji susikrovė kuprinę ir iškeliavo garsiuoju Šv. Jokūbo keliu (Camino Santiago De Compostela). Su mergina kalbėjomės apie didžiausius atradimus kelyje.
Ar pameni momentą, kai pirmą kartą išgirdai apie Camino? Koks jis buvo? Kaip įsivaizdavai Camino anksčiau? Ar tai labai skyrėsi nuo Tavo patirties?
Turbūt pirmą kartą apie Šv. Jokūbo kelią išgirdau dar besimokydama mokykloje, prieš 4 ar 5 metus, bet tada šis kelias atrodė labai ilgas. Pasvajojau, kad kažkada būtų smagu išbandyti savo jėgas ir atsidurti Camino. Prieš metus laiko, besidomint kelionėmis, vėl į mano akiratį papuolė straipsnis apie Camino. Po to pradėjau skaityti kitų žmonių patirtis, knygas. Galiausiai taip pradėjau gyventi Camino dar būdama Lietuvoje. Vien pagalvojus apie Camino Santiago De Compostelasuspurdėdavo širdis, užplūsdavo geros emocijos. Įsivaizdavau, kad tai puikus būdas ištrūkti iš savo rutinos, susipažinti su Ispanija ir šios šalies kultūra, žmonėmis iš viso pasaulio, patirti tai, ko seniai nebuvau patyrusi. Suprasti save ir skirti laiko atradimams. Apmąstyti savo bėdas ir džiaugsmus. Taip aš įsivaizdavau Camino. Dabar, po savojo Camino, galiu pasakyti, kad ką įsivaizdavau, tą ir gavau, tik daug daugiau. Camino yra kažkas ypatingo, kažkas, ko žodžiais nusakyti yra neįmanoma. Ypatinga energija, ypatingi žmonės. Prieš išvykdama, negalvojau, kad gausiu tiek daug gyvenimo pamokų ir patirties, labiau koncentravausi į fiziologinius dalykus – ar fiziškai įstengsiu nueiti šį kelią, taip pat kokių daiktų turėčiau įsigyti ir panašiai. Tai tikrai nėra taip svarbu!
Kaip atrodė pasiruošimo kelionei procesas? Ką galbūt antrą kartą darytum kitaip?
Emociškai ruošiausi jau gan ilgą laiką. Apie mano planuojamą Camino prasitariau tik keliems žmonėms. Kaip jau minėjau, skaičiau knygas, straipsnius, labai domėjausi apie šį kelią. Prieš Camino buvo pakankamai įtemptas laikotarpis – bakalauro darbo rašymas, jo gynimas, egzaminai, tad daug laiko negalėjau skirti pakuoti kuprinę ir panašiems dalykams. Nusipirkau lėktuvo bilietą likus dviem ar mažiau savaitėms ikiCamino pradžios, ir per tą laiką pradėjau pakuotis savo kuprinę, nusipirkau batus ir susidariau reikalingų daiktų sąrašą. Reikėjo internetu nusipirkti autobusų bilietus Barselona – Pamplona ir Pamplona – St Jean Pied de Port (Prancūzija), nuo kur ir pradėjau savo kelią. Likus dienai iki skrydžio susipakavau kuprinę, to ir pakako. Antrą kartą turbūt taip neskubėčiau ir geriau apgalvočiau reikalingų daiktų sąrašą, kadangi jau antrą dieną Camino pradėjau palikti daiktus, kurie buvo visiškai nereikalingi.
Kas suteikdavo daugiausia džiaugsmo?
Paprasti dalykai. Kalnų grožis, vynuogynai, anksti rytą kylanti saulė, besiganantys arkliai, kaitroje pučiantis vėjas, vandens gurkšnis, vandenynas, elniukai, kito žmogaus šypsena... Laimei daug nereikia. Labiausiai Camino dėkoju už sutiktus žmones, su kuriais keliavau ir labai pamilau. Julianas iš Kolumbijos, Santiagas iš Meksikos, Giulia iš Italijos, Kristin iš Niujorko. Daug kitų žmonių. Kiekvieną dieną vis naujas veidas, su šypsena linkintis buen Camino, vis naujas pasakojimas, nauja daina ir naujas džiaugsmas. Bet šie žmonės, kuriuos paminėjau, buvo mano komanda, mano viskas. Ypatingas ryšys. Viską, ką patyrėm, – ir buvo tas tikrasis džiaugsmas.
Kas buvo sunkiausia Camino?
Camino nėra romantiškas kelias, kartais Camino – kaip darbas, gyvenimo būdas. Nori ar nenori, vis tiek aplankys skausmas. Vienam – kojų, kitam – nugaros, trečiam – nuospaudos privers vis dažniau sustoti. Man asmeniškai sunkiausia buvo pirmoji diena, kai reikėjo pereiti Pirėnų kalnus, mažai kur galima rasti vandens, kuprinė vargino mano pečius... Ir visada reikėjo lipti aukštyn, tačiau tas kalnų grožis – viską atpirko. Kartais turėdavau problemų ir dėl nugaros, skausmas tai ateidavo, tai praeidavo. Kitas aspektas yra emocijos, ir kas vyksta su tavo mintimis, kitų žmonių istorijos, kodėl jie eina Camino. Dar nesutikau tokio žmogaus, kuris eitų Camino be priežasties. Viskam yra priežastis. Kelionės pradžioje sutikau austrę moterį, kuri ėjoCamino nuo pačios Austrijos ir išsipasakojo, kad neseniai palaidojo savo vyrą, turi daug kitokių sunkumų. Kita mergina pasakojo, kaip ją išžagino jos pačios tėvas, tada verkėm visi. Daugiau ašarų pralieji dėl kitų žmonių istorijų ir supranti, koks laimingas šioje žemėje esi, kad pasaulis nesisuka vien tik aplink tavo ašį, kad kiekvienas žmogus yra toks ypatingas ir svarbus! Kitas pasakoja, kaip jis nori nutraukti savo santuoką, ir Camino nusprendė eiti, kad viską apgalvotų. Beje, po Camino jis persigalvojo. Daug žmonių eina Camino dėl sveikatos problemų, kažkada sirgo sunkiomis ligomis arba ką tik pasveiko. Kartais stiprūs sukrėtimai priverčia eitiCamino, kartais einama tiesiog, kai nori padėkoti už viską, ką turi. Na, ir, aišku, sunkiausia buvo atsisveikinti su savo Camino draugais ir sutiktais žmonėmis, tačiau ir dabar kiekvieną dieną bendraujame ir jau planuojame mūsų susitikimus.
Kas paliko patį didžiausią įspūdį?
Kai niekas nieko iš tavęs nesitiki ir nenori, tačiau viską gauni su kaupu. Kai niekam neįdomu, ar tu advokatas, ar žurnalistas, gal kunigas, ar verslininkas, ar gydytojas, ar tu benamis, varguolis, gal alkoholikas. Niekam neįdomu, kokias pareigas eini ar kokia tavo pozicija, įdomu – koks esi žmogus. Ar tu paslaugus? Nuoširdus? Atviras? Ar priimi žmogų, koks jis yra? Čia yra svarbiausia. Kai visi yra be ,,kaukių“, nuogomis sielomis, tokie artimi. Kartais trūksta to paprastame gyvenime, to atvirumo ir rūpesčio dėl kiekvieno žmogaus. Taip pat labai palietė tai, kokie ispanai nuoširdūs ir paslaugūs žmonės, visada padės. Labai gerbia piligrimus, visada palinki gero kelio, pavaišina obuoliu ar pyragu, niekas niekur neskuba, mėgaujasi kiekviena akimirka. Ir, žinoma, gamta. Nuostabi gamta. Pradedant kalnais, upeliais, geltonais laukais ir baigiant vandenynu. Kiekvienam, planuojančiam keliauti, linkėčiau nuvykti iki Muxia ir Finisterra, ten pasilikti bent keletą dienų. Nepakartojama atmosfera, gražūs paplūdimiai, vandenyno grožis. Sutikti ten saulėlydį – kažkada pasaulio kraštu laikytoje vietoje – Finisterroje.
Ką pasakytum tiems, kurie svajoja apie Camino, tačiau neišdrįsta eiti?
Kad svajones reikia pildyti. Manau, kad daugelį baugina kilometrų skaičius. Taip pat nemažai žmonių nori keliauti su kažkuo, nes juk keliauti vienam yra baisu. Iš tiesų geriausia keliauti yra vienam. Camino – turbūt saugiausias kelias pasaulyje! Jeigu ir nutiktų kažkas kelyje – kiekvienas išties pagalbos ranką, pribėgs prie tavęs ir bus su tavimi tol, kol pasijausi gerai! Dauguma žmonių šį kelią keliauja vieni – taip ir susiranda naujų draugų iš viso pasaulio, pagilina savo užsienio kalbų žinias, galbūt pramoksta ir naujų. Dėl kilometrų skaičiaus patarčiau taip savęs nebauginti, kadangi kelyje įsiklausai į savo kūną, tempą ir ritmą. Jeigu negali eiti – sustoji, jeigu jautiesi puikiai – galbūt eini sparčiau. Vėliau taip pripranti prie krūvio, kad atrodo viskas normalu, keltis ir eiti. Noriu padrąsinti tą, kuris dabar tai skaito ir svajoja apieCamino, pirmyn! Tu net neįsivaizduoji kiek nuotykių tavęs laukia, kiek patirties, kiek naujų žmonių nori tapti su tavimi draugais! Taip pat noriu pasakyti, kad kiekvienam planuojančiam savo Camino, suteiksiu reikiamą informaciją, bet kas drąsiai gali kreiptis, atsakysiu į visus rūpimus klausimus ir pan. Aš visada atvira padėti!
,,Facebook“ rašei apie 80-metį, kuris Camino eina 26 kartą. Galbūt bandysi sekti jo pėdomis?
Iš tiesų tai buvo neįtikėtinas sutiktas žmogus, kuris mus visus pasisodino prie stalo, liepė patylėti ir jo klausytis. Jis ispanas, todėl viską kalbėjo ispaniškai. Kadangi vienas mano draugas buvo iš Kolumbijos, o kitas – Meksikos, tai jų gimtoji kalba – ispanų. Jie mums vertė į anglų kalbą, ką kalbėjo senolis. Jis dalinosi savo patirtimi, kad pirmąjį Camino pradėjo jaunas – 20-ies metų. Kelias jam taip patiko, kad tapo gyvenimo būdu. ,,26 kartai – nėra tiek daug“, – senolis sakė. Vėliau rekomendavo mums tam tikras vietas, kur reikėtų pasilikti, ką reikėtų praleisti...
Nežinau ar 26 kartus, bet manau, kad dar bus antras, o gal ir daugiau Camino mano gyvenime! Tai tikrai neįkainojama patirtis ir ypatinga atmosfera, gal dėl to tiek daug žmonių eina šį kelią, kiti jame ir pasilieka. Viskas pasaulyje – įmanoma, bet pamirštiCamino – turbūt neįmanoma!
Kalbino Matas Baltrukevičius
